Nežinau ar mano informacija bus labai aktuali šiandien, nes PD dariausi beveik prieš 16 metų, ir dariausi 2 mėn. Man pasisekė po 2 mėn. gauti inkstuką, kuris veikia iki šiol. Po kateterio įstatymo dializes pradėjau po 3 savaičių. Tiek prie dializės, tiek prie kateterio teko pratintis psichologiškai. Pradžioje mano vyras prižiūrėjo mano kateterį ir kartu mokėsi daryti dializes. Dariausi rankinę. Man PD buvo tikras išsigelbėjimas. Nuo 7 m. sergu diabetu ir žinojau, kad anksčiau ar vėliau reikės dializių, nes dėl diabeto komplikacijų inkstai silpo. Nors ir žinojau, kad reikės dializių, kažkur viduje vis buvo viltis, kad GAL MAN neprireiks. Ir ta viltis buvo labai stipri. Deja, dializių prireikė, kaip man buvo 27 m. tuo metu dirbau mėgstamą darbą, tuomet tik dar su būsimu vyru pirkome butą, ėmėme paskolą, žodžiu, planavau gyvenimą į priekį. Kai pasakė, kad jau viskas, reikia hemodializių (apie PD nebuvo net kalbos), man tuomet žemė slydo iš po kojų, atrodė, kad viskas, ką turėjau, ką planavau, viskas netenka prasmės, dirbti nebegalėsiu, kaip reiks gyventi ir .t.t. Ir tik pamačius mano reakciją gydytoja, užsiminė, kad dar yra tokia PD. Kad aš jauna, dirbanti, perspektyvi, galbūt ligonių kasos man duos (tuomet kiekvienam pacientui reikėjo atskiro VLK leidimo). Tai, PD man buvo tikras išsigelbėjimas, darydavausi 1 k. ryte namie, 1 k. per pietus darbe, 1 k. grįžus po darbo ir 1 k. prieš miegą. Be to aš labai bijojau (ir dabar bijau) adatų, tai dar vienas didžiulis pliusas PD naudai. Aišku, visko buvo, pradžioje, kol pripratau, dėl PD skysčio kiekio, buvo net sunku kvėpuoti, nesinorėjo valgyt, nes buvo sotumo jausmas. Bet tai praėjo. Kadangi apie PD nieko nežinojau, visur ieškojausi informacijos. Radau, kad Medicinos bibliotekoje yra tokia knyga apie PD. Pamenu, vos išprašiau, kad man leistų ją išsinešti atsišviesti. Tai trumpai tiek.