Iš visų mamų, kurios atlieka vaikams peritonines dializes, atsiliepė tik viena. Tikiu ir suprantu, kad tikriausiai sunku ir skauda apie tai kalbėti. Dalinuosi šios nuostabios mamos patirtimi.

PD patirties turėjom 5,5 metu. Visko buvo… bet ne pati PD sunkiausia, procedūros, gydytojai, ligoninės ir net ne informacijos stoka (su laiku labai gerai perpranti, įsigilini, per vaiko savijautą ir tyrimų rezultus supranti, kaip ką daryti), o pati perspektyva (na, mūsų atvejis buvo l. specifinis – reta genet liga). Apibendrinus, galiu pasakyti, kad su PD galima gyventi pilnavertį gyvenimą – džiaugtis juo, mokytis, dirbti, bendrauti, keliauti ir t. t. Mums visa tai pavyko, tik reikėjo, aišku, didelės mobilizacijos, tarpusavio palaikymo ir tikėjimo, nes kitaip tiesiog negali. Labai jus palaikau ir suprantu. Tai, ką darote labai svarbu, tikrai labai trūksta informacijos, ypač pradžioje, kai užklumpa tokia žinia. Mano asmenine patirtis byloja, labai svarbu neužsisklęsti savyje su liga, bendrauti, dalintis ir ne tik dializes ar ligos klausimais, bet šiaip, tiesiog, dalintis gyvenimo džiaugsmais, būti su ‘”savais”. Asociacija ” Gyvastis” labai padėjo. Mamos, kiek pamenu, labai greit susikominikavom, susijungėm, tapom lyg giminės ar artimieji. Psichologinis palaikymas šioje situacijoje ne mažiau svarbus.